Rūta atvyksta į Betliejų
1Teisėjų valdymo laikais kraštą ištiko badas. Vienas žmogus iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis išsikėlė į Moabo lygumas, norėdamas pergyventi badą. 2Žmogus buvo vardu Elimelechas, jo žmona – Noomė, o sūnūs – Machlonas ir Kiljonas. Jie buvo efratai iš Judo Betliejaus, bet nukeliavo į Moabo lygumas ir ten apsigyveno. 3Noomės vyras Elimelechas pasimirė, ir ji liko viena su dviem sūnumis. 4Jie vedė moabites. Viena jų vadinosi Orpa, o kita Rūta. Ten jie išgyveno apie dešimt metų. 5Po to ir juodu abudu pasimirė – Machlonas ir Kiljonas, o Noomė liko visai viena, be sūnų ir be vyro.
6Tada ji susirengė kartu su marčiomis grįžti iš Moabo lygumų, nes Moabo lygumose buvo girdėjusi, kad VIEŠPATS aplankė savo tautą, norėdamas duoti jiems duonos. 7Lydima dviejų marčių, ji paliko vietą, kurioje gyveno, ir leidosi atgal į Judo šalį.
8Noomė kreipėsi į abi savo marčias: „Eikite atgal, grįžkite namo, kiekviena į savo motinos namus! Teparodo VIEŠPATS jums tokį pat gerumą, kokį judvi parodėte mirusiesiems ir man! 9Tepadeda VIEŠPATS kiekvienai jūsų atrasti šeimos židinį vyro namuose!“ Atsisveikindama ji pabučiavo jas. O jos, balsiai raudodamos, verkė 10ir sakė: „Ne! Su tavimi mes grįšime pas tavo tautą!“
11Noomė atsakė: „Grįžkite atgal, mano dukterys! Kodėl turėtumėte eiti su manimi? Argi aš turiu savo įsčiose kitų sūnų, kurie galėtų tapti jūsų vyrais? 12Grįžkite atgal, mano dukterys, eikite savo keliu, nes aš per sena ištekėti. Net jeigu sakyčiau: ‘Turiu vilties!’ – turėčiau vyrą šią naktį ir pagimdyčiau sūnų, 13argi jūs lauktumėte, kol jie užaugs? Nejaugi turėtumėte pasmerkti save dėl jų ir likti netekėjusios? O ne, mano dukterys! Mano dalia kartesnė negu jūsų, nes VIEŠPATIES ranka pakilo prieš mane“. Vėl ėmė jos verkti ir raudoti.
14Orpa atsisveikindama pabučiavo anytą, o Rūta liko prisirišusi prie jos. 15Noomė tarė: „Matai, tavo svainė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu, sek savo svainę!“ 16Bet Rūta atsakė: „Neversk manęs palikti tave ir pasitraukti, nes
kur eisi tu, ten eisiu ir aš,
kur būsi tu, ten būsiu ir aš!
Tavo tauta bus mano tauta,
o tavo Dievas – mano Dievas!
17Kur mirsi tu, ten mirsiu ir aš
ir būsiu ten palaidota.
Man nelemtį VIEŠPATS tesiunčia
ir dar teprideda, jeigu kas kita, o ne mirtis
mudvi išskirtų!“
18Matydama, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti kartu, Noomė liovėsi ją perkalbinėti. 19Jos abi atėjo kartu į Betliejų. Atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo dėl jų, o moterys kalbėjo: „Argi tai Noomė?“ 20Ji atsakinėjo joms:
„Nevadinkite manęs Noome,
vadinkite mane Mara,
nes Visagalis karčiai pasielgė su manimi.
21Išėjau turtinga, bet
VIEŠPATS mane parvedė atgal tuščiomis rankomis.
Kaipgi galite vadinti mane Noome,
jeigu VIEŠPATS nukamavo mane,
jeigu Visagalis davė man nelaimę?“
22Taip sugrįžo Noomė su savo marčia Rūta Moabite iš Moabo lygumų. Jiedvi atėjo į Betliejų miežiapjūtės pradžioje.
